Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

LEONID KARPOV
68
Kadangi þmogus sukurtas pagal Dievo
paveikslà ir pavidalà, þmogiðkasis
erdvës suvokimas turi atgaminti miniatiûriná
Dievo kûrybos aktà. Singuliaraus
taðko vaidmená þmogui atlieka jutimais
suvokiamas buvimas vietoje, paprastai
apribotas to, kas matoma akimis. Ðita
buvimo vieta, singuliarus taðkas, gali
bûti apibûdinta kaip „èia“. Man galima
prieðtarauti sakant, kad „èia“ – visai ne
singuliarus taðkas, o jau trijø dimensijø
erdvë. Á tai atsakysiu taip: èia, kad ir kokia
ji bûtø didelë, yra ne erdvë, o erdvinio
santykio pradinis taðkas – santykio
su tuo, kas yra ne èia.
Viskà, kas þmogaus juslëmis nesuvokiama,
paþymësiu kaip „ten“. Ðitaip formuojama
opozicija „èia – ten“, kur „èia“
yra markiruotasis opozicijos narys, o
„ten“ – nemarkiruotas. Ðità opozicijà galima
laikyti singuliaraus taðko „èia“ iðsiskleidimo
pirmo akto rezultatu. Kryptis
á „ten“, t.y. „kur“, – linija, t.y. vienmatë
erdvë. Pasirinkæs kità kryptá, þmogus aptinka
kità „ten“. Ákritæs á duobæ, jis suþino,
kad yra ir treèiasis „ten“. Ketvirtojo
„ten“ þmogus juslëmis nesuvokia. Galima
konstatuoti: nemarkiruotas opozicijos
narys suskyla á tris „ten“: „èia – ten 1 “,
„èia – ten 2“ ir „èia – ten 3 “. Apibendrintai
tai galima iðreikðti taip: „èia – ten 123 “.
Analogiðkai iðskleidþiame laiko singuliarø
taðkà. Jutiminæ duotybæ galima
paþymëti kaip „dabar“. Tai, ko mes jutimais
nesuvokiame, yra ne kas kita kaip
„tada“. Akivaizdi „dabar – tada“ opozicija.
Kaip markiruotas opozicijos elementas,
„dabar“ turi egzistavimo statusà. Kadaise
suvoktas „dabar“ lieka toks pat, tik
su funktoriumi „jau ne“, t. y. „jau ne da-
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
bar“. Tai – „tada 1 “. Tai, kà mes suvokiame
po kurio laiko, yra „tada 2 “, t. y. „dabar“
su funktoriumi „dar ne“: „dar ne
dabar“. Áprastais terminais sakant, tai –
praeitis, dabartis ir ateitis.
Dievas amþinas ir visur esantis tuo
atþvilgiu, kad Jis – uþ erdvës ir laiko ribø.
Iki pasaulio sukûrimo jokiø erdvës
ir laiko nebuvo. Daugeliui amþinybë ir
visur buvimas atrodo kaþkokia begalybë
erdvëje ir laike, abstrakcija arba stebuklas.
Taèiau èia nëra nieko antgamtinio:
erdvë yra santykis tarp daiktø, o
laikas – santykis tarp ávykiø. Dievas
amþinas, nes yra transcendentinis –
esantis anapus mûsø pasaulio. Jeigu
Dievo nëra, tai uþ pasaulio ribø taip pat
nieko nëra, nes erdvë ir laikas yra pasaulio
vidaus santykiai. „Kas“ turi prasmæ
tik daiktø ir ávykiø atþvilgiu. Kurti
galima tik ið „nieko“, kaip kûrë Dievas,
visa kita ne kûryba, o amatai. Pavyzdþiui,
senovës graikø Dzeusas yra ne
dievas, o demiurgas (= amatininkas),
gaminæs esamybæ ið medþiagos.
Þmogiðkoji bûtis prasideda nuo
þmogaus ir Edeno sodo, þemiðkojo rojaus,
sukûrimo: „Ir Vieðpats Dievas sutvërë
þmogø ið þemës dulkiø ir ákvëpë
gyvosios dvasios á jo ðnerves, padarydamas
þmogø gyva siela. O Edene, rytuose,
Vieðpats dievas buvo pasodinæs sodà
ir áleido á já þmogø, kurá Jis buvo padaræs.
Ir Vieðpats Dievas davë ið þemës
iðaugti visokiems medþiams, kurie buvo
graþûs pasiþiûrëti ir nuo kuriø buvo
galima skaniai pavalgyti. Sodo viduryje
buvo gyvybës medis bei medis paþinimo
gërio ir blogio“ (Pr 2, 7-9). Dar
apie þmogaus sukûrimà: Ir Dievas tarë: