Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

AIVARAS STEPUKONIS
sys 38 ; iðankstinës sampratos 39 ; màstymas
ir skonis 40 ; estetinës pajautos, vyraujanèios
dingstys, ginamos tiesos 41 ; literatûrinës
ir filosofinës srovës, nuomonës, intelektiniai
ir emociniai prasminës sàrangos
dëmenys 42 ; moralinis temperamentas
43 , þodþiø reikðmës ir priereikðmiai 44 ,
iðankstinës nuostatos, pamaldumas, idealai
45 – ðis ilgas terminijos sàraðas iliustruoja
„idëjos“ sàvokos margumà, lankstumà,
galø gale neapèiuopiamumà, jis
grindþiamas daugiau ar maþiau darbine
vartosena, tai yra tomis teksto vietomis,
kuriose Lovejoy’us nesprendþia
metodiniø uþdaviniø, o gvildena konkreèias
istorines temas. Idëjos reiðkiasi
per „intelektinæ istorijà“ 46 , „bendrus poslinkius“,
„psichologinius santykius“,
„pagrindinius epizodus ir perëjimus“,
„ávairovæ“, „asociacinius procesus“ 47 ,
„sroves“, „kilmes“, „kaità“, sàveikà“ 48 .
Darsyk matome, koks svarbus Lovejoy’ui
yra idëjiniø reiðkiniø judrumas,
takumas, paslankumas, ið kuriø ir nustatomas
idëjos veiksmingumo laipsnis.
Kitas lavdþojiðkø idëjø sàraðas jau
grindþiamas ne pabiromis citatomis, o
vientisa iðtrauka ið Didþiosios bûties grandinës
49 , kurioje Lovejoy’us idëjø istoriografijà
aptaria metodiniu rakursu. Nurodomi
penki idëjø padaliniai: (1) nutylëtos
arba ne iki galo iðsakytos prielaidos,
daugiau ar maþiau nesàmoningi, savaime
suprantami, neargumentuoti intelektiniai
áproèiai, atsiskleidþiantys pavienio
þmogaus arba iðtisos kartos màstysenoje.
(2) Dialektiniai motyvai, kurie apima
tokius dalykus kaip aiðkiai neávardyti
samprotavimo manevrai, logikos triukai,
metodinës prielaidos, nuo kuriø priklau-
138 LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
so asmens, mokyklos ar iðtisos kartos
màstymas ir kurie, jeigu bûtø aiðkiai
ávardyti, galëtø tapti apibrëþtais, patvirtinamais
arba paneigiamais logikos ar
metafizikos teiginiais. (3) Metafiziðkos
patetikos, arba tam tikros nuotaikos bei
jausmai, kuriuos suþadina vienoks ar kitos
visatos, gamtos, daiktø prigimties
apibûdinimas vartojant þodþius taip,
kaip jie vartojami groþinëje literatûroje.
Tokios suestetintos idëjos iðreiðkia kuo
ávairiausias svajingumo bûsenas: Lovejoy’us
mini miglotumo, ezoterinæ, amþinybës,
monistinæ panteistinæ, voliuntaristinæ,
to, kas neapsakoma, patetikas.
(4) Kertiniai, arba paties Lovejoy’aus þodþiais,
„ðventieji“ kurio nors laikmeèio
arba sàjûdþio þodþiai, pasakymai, formuluotës,
terminijos. (5) Aiðkiai ávardyti
teiginiai arba principai, kuriuos skelbia
átakingiausios Vakarø màstymo tradicijos
asmenybës.
Minëti penki idëjø padaliniai, nuo
pasàmoniniø kategorijø bei emociniø
bûsenø iki apibrëþtø filosofiniø formuluoèiø,
apima didþiumà ne tik intelektiniø,
bet ir platesne prasme psichiniø
þmogaus veiklos formø. Savo uþmoju
idëjø istoriografija yra ambicingas sumanymas,
ið principo nesiðalinantis në
vienos màstymo rûðies. Þinoma, idëjø
istoriografas anaiptol netiria to, „kas papuola“.
Principiná atvirumà kuo ávairiausioms
minties apraiðkoms, kiek jos
priklauso praeièiai, riboja ne tik domëjimasis
konkreèia istorine tema, bet ir ið
anksto nustatytos metodinës atrankos
taisyklës. Lovejoy’ui rûpi tik tos idëjos,
kurias jis vadina „minties istorijos elementais,
pirminiais ir nuolatiniais, pasi-