Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

TOMAS KAÈERAUSKAS
60
Vëlyvasis Husserlis (1976) visa tai vadina
gyvenamuoju pasauliu (Lebenswelt),
kurio judri visuma tampa þmogaus gyvenimo
horizontu. Ðià erdvæ mes patys
pleèiame vis kreipdami tolyn savo gyvenimo
ribas tiek á ateitá (keldami tikslus),
tiek á praeitá (teikdami naujà prasmæ).
Daiktai (ar vaizdiniai) iðkyla ðiame
horizonte ir èia jie tampa juo tikresni,
kuo svarbesnæ vietà uþima mûsø projekte,
kurá Heideggeris vadina egzistenciniu.
Taip daiktai átikrovinami ir tampa
mums parankûs judrioje màstymo ir
màstinio dermëje, kurià pavadinau noeze.
Kitaip nei Aristotelio noesis, ji suponuoja
vieningà þmogaus pasaulá, kur
horizontaliai, lygiagreèiai su gyvenimu,
skleidþiasi màstymas. Nors èia ir pasitelkiu
Husserlio gyvenamojo pasaulio
sampratà, noesis vartoju kitaip nei Husserlis,
kuriam ji iðreiðkia vienà, tegu vieningo,
þmogaus pasaulio poliø, nukreiptà
á noemà. Noezë èia – ir tai, kà màstome,
ir tai, kaip màstome, kitaip sakant,
iðreiðkia mûsø vieningà màstymo
ir màstinio dermæ, kai màstymas nuolat
perþengia veikiamas màstinio, kuris savo
ruoþtu átikrovinamas tik kreipianèio
màstymo ðviesoje.
Gráþkime prie Heideggerio ir jo tikrovës
sampratos. Bûtyje ir laike teigiama,
kad „èia-bûtis, kaip ir kita esatis (Seiendes),
turima realiai (real vorhanden)“
(1993, p. 201). Kà reiðkia èia-bûties ir
esiniø realumas? Pasak Heideggerio,
„realybë – ne vienas buvimo bûdas
(Seinsart) ðalia kitø, bet ontologiðkai susietas
pamatiniais ryðiais su èia-bûtimi,
pasauliu ir parankiðkumu (Zuhandenheit)“
(1993, p. 201). Kitaip sakant, tik-
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
rovës 3 klausimas susipynæs su pasauliðkos
parankios bûties klausimu. Tikrovë
– þmogaus pasaulio, kur skleidþiasi
jo egzistencijos projektas, dalis. Parankumas,
t. y. pajungimas mûsø autentiðkai
bûèiai, kuri yra visada sambûvis pasaulyje,
iðkyla kaip pasaulio atvirumo
sàlyga arba tikroviðkumo kriterijus. Todël
teigiama, kad „pasaulis ið esmës atviras
per èia-bûties bûtá“ (1993, p. 203),
t. y. bûtá, suprantamà kaip èia-bûtis, parankus
sambûvis. Pasaulio atvertá, t. y.
daiktø jame átikrovinimà, lydi varþos
patyrimas (Widerstandserfahrung) kaip
„verþli varþinio atodanga (Entdecken von
Widerständigem)“ (1993, p. 210). Kaip
varþa, t. y. màstinio pasiprieðinimas
átraukti já á þmogaus pasaulio ir mûsø
jame supratimo projektà, suderinama
su mûsø noezës – kûrybingo egzistencinio
derinimo – modeliu? Maþa to, tikrovë
Bûtyje ir laike siejama su rûpesèio
(Sorge) fenomenu 4 . Rûpestis, kaip ir baimë,
– egzistencialas, tai, kuo skleidþiasi
mûsø laikiðka bûtis myriop. Kaip ðiuo
individualiu susirûpinimu savo laikiðkàja
egzistencija iðkyla tikrovë?
Raðinyje Apie tiesos esmæ teigiama,
kad tiesa þymi ne subjekto teisingà iðtarà
apie objektà, o yra „esinio, kuriuo
bûva atvertis (Offenheit), iðslaptinimas
(Entbergung)“ (1976c, p. 190). Taigi èia
tiesa siejama ne tiek su empirine tikrove,
kiek su atviru, iðslaptinanèiu egzistavimu
gyvenamajame pasaulyje. Tai
laisvas egzistavimas kaip nuolatinë „atsi-dava
(Sich-freigeben) saistanèiai kreipèiai
(bindende Richte)“ (1976c, p. 185–
186). Kaip suderinamas laisvas egzistencinis
atvirumas su „saistanèia kreipti-