Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

ODETA ÞUKAUSKIENË
postmodernistiniø studijø dalimi. Pasak
J. Baltruðaièio, aberacijos – tai autentiðkas
formas ir mitus apipynusios legendos,
kurios iðkraipo istorinæ tikrovæ ir
sukuria istoriniø rizomø sistemas. Neatsitiktinai,
tyrinëdamas aberacijas, Baltruðaitis
vis daþniau vartojo Oskaro Wildo
þodþius, kad „metafizinës tiesos yra tiesos
po kaukëmis“, kaip ir Nietzsche, pabrëþdavo,
kad tiesà visuomet gaubia paslapties
ðydas. Savo veikaluose jis atskleidë,
kad sumaniose meninëse apgaulëse,
poetiniuose istorijos iðkraipymuose,
mokslinio màstymo paklydimuose
susiduria tikrovë ir iliuzija,
mokslas ir mitas, o ðioje sandûroje, arba
klostëje, ir slepiasi tiesos pradai, kuriø
þmogus nepajëgus atskleisti.
Apibendrinant galima teigti, kad
J. Baltruðaièio veikalai natûraliai ásiliejo
á postmodernizmo màstymà ir reikðmingai
prisidëjo prie XX a. humanistikoje
Literatûra ir nuorodos
11 Chevrier J. F. Portrait de Jurgis Baltruðaitis. – Paris:
Flammarion, 1989, p. 107.
12 Deleuze G. Le pli. Leibniz et la baroque. – Paris,
Minuit, 1998, p. 48.
13 Baltruðaitis J. Formations, Déformations. La stylistique
ornementale dans la sculpture romane. –
Paris: Flammarion. 1986, p. 8.
14 Foucault M. The Order of Things: An Archeology
of the Human Sciences. – London, 1970,
p. 3–16.
214 LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
ásitvirtinusiø vienpusiðkø nuostatø dekonstrukcijos.
Jis ne tik atkreipë dëmesá
á tai, kas tradiciðkai nebuvo vadinama
„estetiðka“ (hibridus, pabaisas,
„marginalinæ“ erdvæ), taèiau ir eurocentriná
poþiûrá keitë plaèiu civilizaciniu
þvilgsniu; chronologiðkà meno istorijà –
anachroniðka disciplina; ásigilindamas á
þmonijos atminties ir savimonës laike
gyvuojanèius meno fenomenus, iðplëtë
meno ir kultûros formø raidos suvokimà;
þûtbûtiná sieká atskleisti tiesà keitë
suvokimu, kad „tiesos slypi po kaukëmis“.
Ir pagaliau sutelkæs dëmesá á anamorfozes,
aberacijas ir ávairias þmonijos
kultûros istorijos klostes, jis atvërë tarpdalykines
meno tyrinëjimo erdves, kuriose
daug dëmesio skiriama meno ir
mokslo sambûviui, fantasmagorijoms,
fantazmams ir vaizduotës pasauliui, kurá
valdo vidiniai, sàmonës ir pasàmonës
stimuliuojami dësniai.
15 Lacan J. Le Séminaire Livre XI. Les quatre conceps
fondamentauxde la psychanalyse. – Paris,
1973, p. 99.
16 Baltruðaitis J. La Quête d’Isis. Essai sur la légende
d’une mythe. – Paris: Flammarion, 1997,
p. 297.
17 Ten pat, p. 321.
18 Lyotard J.-F. Discours. Figure. – Paris, 1985,
p. 337.
19 Ten pat, p. 354.