Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
KLASIKA<br />
viuosius mokslus, sprendþia apie jø teisingumà ir jiems nurodinëja, o pastarieji jai tarnauja 2 . Mokslams<br />
tinka tarnauti tikëjimui, bet ne pataikauti. Tikëjimui dera ásakinëti, bet nedera stengtis nudirbti tarnø<br />
darbus. Abu atvejai stebëtojams ið ðalies atrodo verti paniekos. Nukenèia tiek pono autoritetas, tiek tarno<br />
reputacija. <strong>Kai</strong>p tik taip atsitinka, kai krikðèionys prigimtinio proto argumentais stengiasi árodyti, kad<br />
pasaulis turi pradþià, nes, neperþengus prigimtinio proto ribø, neámanoma árodyti nei kad pasaulis jà<br />
turi, nei kad jis visada buvo.<br />
Þydams, krikðèionims ir musulmonams pasaulio pradþios klausimas itin svarbus. Katalikø Baþnyèios<br />
Katekizme raðoma: „Katechezë apie sukûrimà ypaè svarbi. Ji susijusi su paèiais þmogiðkojo ir krikðèioniðkojo<br />
gyvenimo pagrindais, nes aiðkina krikðèioniø tikëjimo atsakymà á pagrindinius visø laikø þmoniø<br />
klausimus: ‚Ið kur mes ateiname?, ...Ið kur ir kur eina visa tai, kas yra?‘“ 3 . Puikiai suprasdamas tokios<br />
katechezës svarbà, Akvinietis aiðkina, kad þmogaus protui, gerø norø skatinamam, nedera pataikauti<br />
tikëjimui apsimetinëjant, neva galás árodyti tai, kas Ðv. Raðte pasakyta apie pasaulio pradþià. Ypaè<br />
daug vietos – net aðtuonis skyrius – Tomas tam skiria Sumos prieð pagonis antrojoje knygoje 4 . O vëliau<br />
ir kitais tikslais raðytoje Teologijos sumoje tà patá dalykà daug glausèiau ir aiðkiau iðdësto trijuose artikuluose.<br />
Klausimo sudëtingumà ir svarbà èia liudija neáprastai gausus nagrinëjamø argumentø skaièius:<br />
pirmajame artikule jø yra net deðimt, antrajame – aðtuoni. Daþniausiai Akvinietis apsiriboja trimis.<br />
Pirmasis tame artikule pasaulio pradþià neigiantis argumentas sako, kad jei pasaulis kada nors atsirado,<br />
tai anksèiau, negu jis atsirado, buvo jo buvimo galimybë (juk niekas neatsiranda ið nieko). O<br />
galimybë – tai materija. Vadinasi, anksèiau, negu atsirado pasaulis, buvo materija. Taèiau materija negali<br />
bûti be formos, o áforminta materija jau turi buvimà. Vadinasi, pripaþinus prielaidà, jog pasaulis<br />
turëjo pradþià, gaunama absurdiðka iðvada, kad jis buvo anksèiau, negu atsirado. Todël teisinga prieðinga<br />
prielaida – bûtent, kad pasaulis ne atsirado, o visada buvo.<br />
Atsakydamas á ðá argumentà, Tomas pasaulio buvimo galimybæ atsieja nuo materijos kaip pasyviosios<br />
galios ir susieja su Dievu kaip aktyviàja galia: “anksèiau, negu pasaulis pradëjo bûti, buvo galimybë<br />
bûti pasauliui, bet ne dël pasyviosios galios, kuri yra materija, o dël aktyviosios Dievo galios“. Ðiuo<br />
minties posûkiu jis paneigia argumento prielaidà, kad materija buvo anksèiau, negu atsirado pasaulis,<br />
bet nepaneigia jo iðvados, kad pasaulis buvo amþinai. Jos nepaneigia ir antroji atsakymo dalis, kurià<br />
galima glaustai perfrazuoti teiginiu, kad galimybæ atsirasti ir bûti turi visa, kas suderinama su ontologiniu<br />
neprieðtaravimo principu. Maþa to, atsakydamas á pirmàjá antrojo artikulo argumentà, uþuot gynæs<br />
teiginá, kad pasaulis turi savo trukmës pradþià, Tomas aiðkina, kaip reikia suprasti filosofø mintá, kad<br />
pasaulis yra Dievo sukurtas ir yra toks pat amþinas kaip Dievas, o vëliau raðytame traktate Apie pasaulio<br />
amþinumà kategoriðkai pareiðkia: „aiðku, kad tuose pasakymuose – kas nors yra padaryta, ir niekada<br />
nebuvo, kad nebûtø – nëra jokios prieðtaros“ 5 . (Taèiau akivaizdu, kad ðio teiginio prielaida, jog pasaulio<br />
kûrimas yra ne iðtæstas procesas, o staigus aktas, prieðtarauja Biblijos pasakojimui apie ðeðias<br />
kûrimo dienas. Keista, bet atrodo, kad Tomas to visiðkai nepastebi.) Ðiame traktate jis ávairiais argumentais<br />
gina teiginá, jog visiðkai ámanoma, kad pasaulis yra Dievo bendraamþis, o apie tuos, kurie tokià<br />
galimybæ neigia, sako, kad net patá stipriausià jø argumentà galima nesunkiai paneigti, o kai kurie jø<br />
argumentai „tokie silpni, kad savo silpnumu, atrodo, prideda tikëtinumo prieðingai pusei“ 6 .<br />
Kas verèia Tomà bûti ðaliðkà? Manau, kad tai daro minëtas pasaulio galimybës siejimas su aktyviàja<br />
Kûrëjo galia, nes neámanoma logiðkai paaiðkinti, kaip, esant absoliuèiai tobulai ir jokiø kliûèiø neturinèiai<br />
veikianèiajai galiai, galëtø nebûti jos padarinio. Kad taip bûtø, bent dalis tos galios turëtø neveikti,<br />
kitaip tariant, bûti pasyvios bûsenos. Taèiau tai prieðtarautø teiginiui, kad Dieve nëra jokio pasyvumo,<br />
jokios galimybës, nes jis yra pati gryniausioji aktualybë. Vadinasi, toks poþiûris bûtø prieðtaringas, nesuderinamas<br />
su ontologiniu neprieðtaravimo principu. Tad variantas, kad pasaulis yra savo Kûrëjo bendraamþis,<br />
atrodo priimtinesnis 7 . Pripaþindamas já, Tomas siekia ne paneigti pirmàjá Ðv. Raðto teiginá –<br />
ðiuo teiginiu jis nedvejodamas tiki, – bet parodyti, kad prigimtinis þmogaus protas negali iðspræsti pasaulio<br />
pradþios arba amþinumo problemos. Paskutiniajame pirmojo artikulo pagrindinës dalies sakinyje<br />
Tomas pakartoja Aristotelio þodþius: „yra tam tikros argumentais neiðsprendþiamos dialektinës problemos,<br />
pavyzdþiui, ar pasaulis yra amþinas“.<br />
Praëjus penkiems ðimtams metø, Immanuelis Kantas ðià mintá perteikia daug iðsamiau: „Jei mes savo<br />
protà naudojame ne tik intelekto pagrindiniø teiginiø taikymui patyrimo objektams, bet ir ryþtamës ðiø<br />
LOGOS 42<br />
2005 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
161
Change language