Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

mas absoliuto reiðkimasis, kaip kûrybos
vyksmas, rodantis patá sàmonës ðviesëjimà,
pasaulio kilimà ið nesàmoningumo
sàmoninguman. „Kur pastebimas kûrimo
galios pirmasis vaizdavimo judesys,
ten suðvinta ir groþë“, – tvirtina màstytojas
(1, p. 473). „Groþës esmë iðkyla vyksmu.
Ir kaip vyksmas ji pastebima. Tuo
ji pagauna þmogø ir já pildo pomëgiu,
patraukia já gyvumu“, – toliau patikslina
Vydûnas groþio supratimà (1, p.
474). Groþis pasiþymás tuo, jog stebina
ir kelia pasigërëjimà, kad atsigarsi já suvokianèiojo
þmogaus sieloje, kurià veikia,
ramina ar aktyvina.
Gamtoje groþis pasireiðkiàs gyvybës
plastëjimu, jos bûtybiø pavidalø augimu,
ávairiø reiðkiniø procesais, ypaè rodanèiais
vis aukðtesnes sàmoningumo atsiskleidimo
pakopas. Groþis èia „dþiugina,
kai… pamatome augimo jëgà apsistabinanèià
pavidalais“ (1, p. 473). Estetiná
pasigërëjimà labiausiai èia kelia ne tiek
jø pavidalø ávairovë, jø formø iðraiðkingumas,
kiek pats tø pavidalø pasidarymas.
Augmenijoje, pavyzdþiui, groþimasi
ne tiek augimo rezultatu – vaisiumi,
kiek procesà atspindinèiu þiedu, bet
„mus veikia daug stipriau þydëjimas negu
þiedas“, t.y. pats gamtiðkasis kûrybos
procesas (1, p. 473). „Groþëti tegali reikðti
sàmoningumo tvinimà, jo ðviesëjimà“
(1, p. 475). Visa, kas gamtoje susijæ su destrukcija,
nykimu, anot Vydûno, yra groþio
antitezë, jo paneigimas. „Viskas, kas
reiðkia naikinimà, nykimà, mirimà ir puvimà,
kas prieðinasi augimui, vaizdavimui,
gyvëjimui ir ðviesëjimui, yra negraþu“,
– teigia màstytojas (1, p. 476). Gamtos
groþis ir mene ákûnytas groþis esan-
MOKSLINË MINTIS
tys skirtingo pobûdþio. Gamtoje groþis
yra lyg sapnas, ið kurio kartais lyg ir bandoma
pabusti. Jis paprastai apgobiàs
þmogø didþiu ramumu, raminamai veikiàs.
Meno veikalo groþis yra aktyvus, iðreiðkia
já kûrusiojo menininko sielos
veiklumà, þadina tà veiklumà suvokëjo
jausenoje ir sàmonëje. Gamtiðkajam groþiui
priklausàs ir þmogaus kûno groþis,
jo gyvybinës energijos pasireiðkimas,
ypaè akivaizdþiai atsiskleidþiàs augimo
ir jaunatvës laiku.
Þmogaus esmës groþis pasireiðkiàs
jos sugebëjimu paèiai kurti, spontaniðkà
gamtos kûrybiðkumà pratæsti sàmoningu,
individualiu kûrybiðkumu ir juo,
kaip aukðtesne kûrybos pakopa, ásilieti á
visumos kûrybos vyksmà. Pats groþio turëjimas,
jo subtilumo ugdymas, bendravimas
su groþiu reiðkiàs þmogaus kûrybiniø
potencijø stiprinimà bei aktyvinimà.
„Ir þodis, kad groþë groþina þmogø,
reiðkia pagaliau, kad ji ugdo kûrybinæ
galià. Niekuomet þmogus nëra toks graþus,
koks jis yra kurdamas“, – teigia Vydûnas
(1, p. 476). Kûrybinis pradas bûdingas
visai þmogaus, kaip dvasinës esybës,
veiklai, bet iðgrynintas jis matomas mene,
kuriame „þmoniðkos galios sàmoningumas
vykdo naujà nusidavimà ir tuo
skleidþia naujos rûðies groþæ“ (1, p. 474).
Mokslas padedàs paþinti, ásisavinti
ir utilitariðkai pertvarkyti materialø pasaulá,
anot Vydûno, dar tebëra toji þmogaus
esmës reiðkimosi sfera, kurioje tiesiogiai
pratæsiama tai, kà visumos kûrybos
vyksme iki tol buvo dariusios paþmoniðkosios
galios, t. y. paèios gamtos
jëgos. Tai aukðtesnio lygio gamtos darbo
tæsimas. Èia þmogaus, kaip kurian-
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
23