Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

Mintis, kad „mokslas gali ir turi plëtotis
pagal nustatytas ir universalias taisykles,
yra ir nereali, ir þalinga“ (Feyerabend,
1986, p. 450). Moksle geriausia
vadovautis nuostata „tinka bet kas“
(Anything goes). Atsiþvelgiant á ypatingà
mokslinës minties raiðkos ávairovæ,
linkstama manyti, kad „mokslo sàvoka,
sekant vëlyvuoju Wittgeinsteinu, turëtø
geriausiu atveju bûti suprantama ðeimyninio
panaðumo sampratos prasme“
(Cat, 1988, p. 532). Postmodernistø ásitikinimu
– „jokia apriorinë idëjø sistema
neturëtø lemti nuomonës ar tyrimo“
(Tarnas, 1993, p. 395).
Paþinimo ar jo specializuotos formos
– mokslo – bendrøjø, visuotiniø pagrindø
neigimas prilygsta jø kokybinio
apibrëþtumo, tapatumo neigimui. Ði aplinkybë
neretai tampa dingstimi neigti
takoskyras tarp ávairiø veiklos srièiø, diskurso
tipø ir mokslà statyti á vienà gretà
su kitomis kultûros formomis. Antai
R. Rorty nurodo, jog „po Kuhno Mokslo
revoliucijø struktûros bei Feyerabendo veikalø
skirtumas tarp mokslo ir to, kas nëra
mokslas, ëmë drikti“ (Borradori, 1994,
p. 116). P. Feyerabendo nuomone, „mokslo
atskyrimas nuo ne mokslo yra ne tik
dirbtinis, bet ir þalingas paþinimo plëtrai“
(Feyerabend, 1986, p. 463). Pasak ðio
filosofo, „nyksta ribos tarp mokslo istorijos,
jo filosofijos ir paties mokslo, taip
pat tarp mokslo ir to, kas nëra mokslas“
(ten pat, p. 180). W.Welschas teigia, kad
ðiuolaikinë mokslo teorija „pasisakë uþ
mokslo pretenzijø á monopoliðkumà apribojimà,
uþ kitø savitarpio supratimo
formø pripaþinimà mokslinëmis ir pagarbà
joms“ (Welsch, 2004, p. 303). Api-
MOKSLINË MINTIS
bûdindamas ðiuolaikiniø pragmatizmo
atstovø poþiûrá á mokslà, R.Rorty teigia,
kad jie „á mokslà þiûri kaip á vienà literatûros
þanrà, arba – tà patá dalykà apvertus
– á literatûrà ir menus þvelgia kaip
á tyrimà, grindþiamà tais paèiais principais
kaip ir moksliniai tyrimai“ (Rorty,
1991, p. XLIII). Þodþiu, siekiama prislopinti
balsus, pabrëþianèius paþintiná
mokslo iðskirtinumà, teigti tokià jo sampratà,
kuri moksliná paþinimà tapatina
su kitø kultûros srièiø, þmogiðkojo patyrimo
apskritai paþintiniu dëmeniu.
Postmodernioje teorinëje sàmonëje
kerojanèio antiuniversalizmo esmæ geriausiai
perteikia ásitikinimas, kad nëra
visuotinai priimtinø paþinimo iðvadø,
universaliø, absoliuèiø tiesø, kad bet kokio
mokslinio teiginio taikymas tikrovës
reiðkiniams yra neiðvengiamai ribotas,
sàlygiðkas ir pan. Pasak T. Eagletono:
„Nëra idëjos, kuri ðiuolaikinëje kultûros
teorijoje bûtø nepopuliaresnë negu absoliuèios
tiesos idëja“ (Eagleton, 2003,
p. 103). Postmodernistai sutartinai skelbia
„universalistiniø diskursø“ saulëlydá
(Lyotard, 1999, p. XIII). J.-F. Lyotard’o
nuomone, „objektas, kuris màstomas
visybës (ar absoliutumo) kategorijos
poþiûriu, nëra paþinimo objektas“
(ten pat, p. 5). P. Feyerabendas pabrëþia
reliatyvø paþinimo ir veiklos pobûdá,
sakydamas, kad taisyklës galioja tik tam
tikroje srityje, o ne visuotinai (Feyeraband,
1987, p. 43), todël neprasminga
siekti „visuotinai priimamos tiesos“ (ten
pat, p. 78). Postmodernistai nëra linkæ
sutikti su poþiûriu, kad teiginiai, jeigu
jie nëra lëkðti, gali bûti teisingi „visais
laikais ir visose vietose“ (Eagleton, 1997,
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
37