Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

TOMAS AKVINIETIS
Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad Aristotelis Fizikos pirmojoje knygoje árodë, jog materija
neatsirado, nes neturi subjekto, ið kurio bûtø galëjusi atsirasti. O pirmojoje
Apie dangø ir pasaulá knygoje árodë, kad dangus neatsirado, nes neturi prieðingybës,
ið kurios bûtø galëjæs atsirasti. Todël akivaizdu, kad, remiantis abiem Aristotelio
argumentais, galima daryti iðvadà tik apie tai, jog materija ir dangus pradëjo
bûti ne dël to, kad juos kas nors padarë taip, kaip teigë, ypaè apie dangø, kai kurie
filosofai. Taèiau mes sakome, kad materija ir dangus radosi per sukûrimà, kaip
aiðku ið to, kas jau pasakyta (kl. 45, a. 2).
Á KETVIRTÀJÁ atsakytina, jog tuðtumos sampratai reikia ne tik, kad bûtø niekas,
bet ji reikalauja, kad bûtø galinti apimti kûnà erdvë, kurioje kûno nëra, kaip
aiðku ið Aristotelio Fizikos ketvirtosios knygos 9 . Taèiau mes teigiame, kad vietos
arba erdvës nebuvo, kai pasaulio nebuvo.
Á PENKTÀJÁ atsakytina, kad pirmasis judintojas visada yra vienodai, taèiau pirmasis
galintis judëti daiktas ne visada yra vienodai, nes pradeda bûti, o pirmiau
nebuvo. Bet tai ávyksta ne dël kaitos, o dël kûrimo, kuris, kaip minëta (kl. 45, a. 2
á 2), nëra kaita. Todël akivaizdu, jog tas argumentas, kurá Aristotelis pateikia Fizikos
aðtuntojoje knygoje 10 , nukreiptas prieð tuos, kurie teigia, kad galintys judëti daiktai
yra amþini, o judëjimas nëra amþinas, – tokia yra Anaksagoro ir Empedoklio
nuomonë 11 . Taèiau mes teigiame, jog nuo pat galinèiø judëti daiktø pradþios judëjimas
visada buvo.
Á ÐEÐTÀJÁ atsakytina, kad pirmasis veikiantysis veikia valia. Ir nors jis turëjo amþinà
norà padaryti tam tikrà padariná, taèiau amþino padarinio nepadarë. Ir nereikia
daryti prielaidos apie koká nors pakitimà, net ásivaizduojamo laiko atþvilgiu. Juk
atskirà veiksná, kuris suponauoja kà nors ið anksto [esant] ir [ið jo] padaro kità, reikia
suprasti vienaip, bet kitaip reikia suprasti visuotiná veiksná, kuris padaro visumà.
Atskiras veiksnys daro formà ir suponuoja materijà: formà jis turi proporcingai
ádiegti tinkamai medþiagai. Vadinasi, teisinga manyti, kad jis suteikia formà tai,
o ne kitai medþiagai, dël vienos medþiagos ir kitos medþiagos skirtingumo. Taèiau
neprotinga ðitaip manyti apie Dievà, kuris formà ir medþiagà padaro drauge, bet
teisinga galvoti, kad Jis daro medþiagà, kuri atitinka formà ir tikslà. Taèiau atskiras
veiksnys reikalauja laiko taip pat, kaip medþiagos. Tad teisinga manyti, kad ásivaizduojamoje
laiko tëkmëje [kurioje bûsimas laikas eina paskui bûtàjá laikà] jis veikia
paskiau, o ne pirmiau. Taèiau nereikia manyti, kad visuotinis veiksnys, kuris daro
ir daiktà, ir laikà, ásivaizduojamoje laiko tëkmëje [kurioje bûsimasis laikas eina
paskui bûtàjá laikà] veikia dabar, o pirmiau neveikë, tarsi laikas bûtø jo veikimo
prielaida. Reikia manyti, kad jis savo padariniui davë tiek laiko, kiek panorëjo, ir
taip, kad tinkamai parodytø savo galybæ. Juk pasaulis akivaizdþiau veda á kurianèiosios
dieviðkosios galios paþinimà, jeigu pasaulis ne visada buvo, negu tuo atveju,
jei jis visada buvo, nes akivaizdu, jog tas, kuris ne visada buvo, turi prieþastá, bet
ne taip akivaizdu, kad tas, kuris visada buvo, jà turi.
166 LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS