Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
ta stokoja empiriðkumo, ji – perdëm metafiziðka,<br />
jos istoriografija prilygtø dieviðkøjø<br />
apraiðkø istoriografijai, remtøsi<br />
tam tikru apreiðkimu, vadovautøsi ezoterinëmis<br />
prielaidomis 23 .<br />
Plaèiausia ir drauge kebliausia „idëjos“<br />
samprata, patenkanti á idëjø istoriografo<br />
dirbtuvæ, – tai „istorinës idëjos“,<br />
kaip jas suprato ir vartojo tokie<br />
màstytojai kaip Wilhelmas von Humboldtas<br />
(1767–1835), Leopoldas von<br />
Ranke (1795–1886), Johannas Gustavas<br />
Droysenas (1808–1884), Jacobas Burckhardtas<br />
(1818–1897). Visi ðie vyrai kalbëjo<br />
apie tam tikras neasmeniðkas, kuopines<br />
dvasios nuostatas, intelektines<br />
perspektyvas, kurios suvienydavo atskirà<br />
istoriná laikotarpá, atskirà istorinæ kultûrà,<br />
atskirà istorinæ tradicijà, atskirà<br />
tautà, kiekvienai jø suteikdamos savità<br />
braiþà – buvimo, kultûrinio ir simbolinio<br />
reiðkimosi, estetinio suvokimo, dorovinio<br />
vertinimo ir panaðiai. Èia vis<br />
dar akivaizdþios sàsajos su platoniðkaisiais<br />
pavidalais: pirma, pripaþástamos<br />
tam tikros bendros, transcendentinës, visà<br />
þmonijos istorijà áprasminanèios idëjos,<br />
pavyzdþiui, „Gërio“, „Tiesos“, „Groþio“,<br />
„Laisvës“, „Protingumo“, „Þmoniðkumo“,<br />
o po to tyrinëjamos empirinës<br />
tokiø transcendentalijø apraiðkos<br />
ávairiose tautose ir epochose. Wilhelmo<br />
von Humboldto þodþiais sakant, „Istorijos<br />
tikslas – ágyvendinti idëjà, kurià iðreiðkia<br />
þmonija, visomis kryptimis ir visomis<br />
formomis, kuriomis baigtinë forma<br />
gali susisieti su idëja“ 24 . Gimininga<br />
samprata iðreikðta Droyseno istoriniø<br />
doroviniø galiø teorijoje, taip pat Burckhardto<br />
mokyme apie tris istorines ga-<br />
MOKSLINË MINTIS<br />
lias – valstybæ, kultûrà ir religijà bei ðiøjø<br />
ðeðeriopà sàveikà. Panaðius dalykus<br />
turi mintyje ir Ranke svarstydamas apie<br />
„vyraujanèias laikotarpio idëjas“ (leitende<br />
Ideen) ir jomis apibûdindamas „dominuojanèias<br />
ðimtmeèio tendencijas“ 25 .<br />
Ásidëmëtina, jog visiems tik kà minëtiems<br />
autoriams, taip plaèiai suvokiantiems<br />
„idëjos“ reikðmæ, istoriografija savaime<br />
tampa idëjø istoriografija. Kitokios<br />
istoriografijos ið principo negali bûti.<br />
Nors XX amþiuje idëjø istoriografija<br />
pabrëþtinai vadavosi nuo ðiø „platonizmo<br />
liekanø“, akivaizdu, jog visiðkai<br />
nuo jø iðsivaduoti jai ne tik nepavyko,<br />
bet ir ið esmës negali pavykti tol, kol<br />
taikomi tokie, tegu ir þemiausio abstraktumo<br />
lygmens, istoriografiniai apibendrinimai<br />
kaip „tauta“, „tradicija“,<br />
„epocha“, „kultûra“, „tendencija“.<br />
Idëjø istoriografijai, kuri mëgina apèiuopti<br />
„sudëtingas“ idëjas, priklauso ir<br />
tokiø filosofiniø istoriografø arba istoriografiniø<br />
filosofø kaip Benedetto Croce’s<br />
(1866–1952), Robino George’o Collingwoodo<br />
(1889–1943) bei Hanso-Georgo<br />
Gadamerio (1900–2002) darbai, kuriuose<br />
pasakojamos praktinio ir teorinio<br />
protø istorijos 26 . Istoriografijos objektas<br />
yra þmogus. Jis yra màstanti bûtybë.<br />
Vadinasi, istoriografija yra þmogaus<br />
màstymo istorijos raðymas, keliant ir atsakant<br />
á klausimus, kurie rûpi dabartiniam,<br />
esamam màstymui.<br />
Idëjos reikðmë tampa vis dalykiðkesnë<br />
kuomet nagrinëjama „màstysenø“,<br />
„retoriniø formø“, „moksliniø terminø“<br />
praeitis. Didþioji XX–XXI amþiø idëjø istoriografijos<br />
tyrimø dalis ásiterpia tarp<br />
ðiø dviejø kraðtutinybiø – idëjos kaip<br />
LOGOS 42<br />
2005 BALANDIS • BIRÞELIS<br />
135
Change language