Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

didelæ reikðmæ. ,,Visos kovos dël vieðpatavimo,
– raðo J. Brunhes, – yra kovos dël
erdvës“. Ir tai suprantama, nes ,,praradusi
þemæ, tauta þengia atgal“. Jeigu kartais
jau susiformavusi tauta ir gali gyventi
be teritorijos (pvz., þydø tauta), tai
dar besiformuojanti turi bûtinai jà turëti.
Paskiri þmonës, tegul jie bûtø ir vienos
rasës, niekados nesukurs tautos“, – pabrëþia
màstytojas (5, 8, p. 22).
Ypaè, A. Maceinos nuomone, tautai
esanti reikðminga ne pati teritorija, o jos
pobûdis, pavyzdþiui, jos dydis, t. y. turimos
teritorijos plotas. Remdamasis Fr.
Retzeliu, A. Maceina pripaþásta, kad maþa,
„ankðta“ teritorija prieð didelæ turinti
tà pranaðumà, jog joje gyvenanti tauta
anksti iðmoksta jà paþinti, dvasiðkai jà
apvaldo, iðnaudoja visus turtus, o dël gyventojø
tankumo labiau pajauèianti tarpusavio
dvasinæ vienybæ, taip pat ir
þmogaus ryðá su þeme, su gimtine. „Dël
to ir maþø teritorijø tautos ne tik neturi
nusiminti, bet prieðingai, savo teritorijos
ankðtumà jos turi paversti kultûrinio iðsiskleidimo
varikliu“ (5, 8, p. 23).
Analogiðkai bet kuriai tautai taip pat
kaip jos gyvenimo ir savastingumo komponentas
itin svarbi ir reikðminga esanti
ir jûra. „Visa tai, kà gero turi vanduo, jûra
ákûnija aukðèiausiu laipsniu. Jûra tautai
yra laisvës ir atdarø galimybiø simbolis.
Tai laisva erdvë, kurioje galima iðmëginti
ávairiausias jëgas ir ávairiausius
sugebëjimus. Tai kelias á subrendimà,
lankstumà, kultûrinæ galybæ. …Nuolatinis
vandens kitimas áspraudþia ðitø
bruoþø ir toms tautoms, kurios turi su
juo nuolatiniø santykiø. Jûrà lieèianèios
tautos yra þymiai judresnës, negu gyvenanèios
sausumos viduryje“ (5, 8, p. 23).
MOKSLINË MINTIS
Lietuviø tauta, deja, nors teritoriðkai
(pvz., Palanga) niekada nebuvo nuo jûros
atskirta, taèiau faktiðkai per visà Lietuvos
istorijà – nuo vikingø ir kryþiuoèiø
ekspansijos laikø iki pat mûsø dienø
– jûra lietuviui visada buvo galimos
grësmës, intervencijos, netikrumo, ávykiø
nenuspëjamumo simbolis.
Tà patá A. Maceina mano esant reikalinga
pasakyti ir kalbant apie kalnus bei
lygumas. Kalnai jam yra tai, „á kà þmogus
visada kopia“. Ir dël to jie „daro didelæ
átakà ir þmoniø dvasiai“ (5, 8, p. 24).
O lyguma, A. Maceinos nuomone,
esanti tikroji kalnø prieðingybë. „Ji paverèia
tautà vienalyte mase, naikina
átampà tarp prieðingø pradø ir dël to
þymiai apsunkina kultûrinæ kûrybà“ (5,
8, p. 24).
Reziumuodamas gyvenamosios aplinkos
tautoms daromà poveiká, A. Maceina
konstatuoja, jog klimato ir reljefo átaka
pasireiðkianti ðiais keturiais bûdais:
1) „atskiro individo kûne ir sieloje
sudarydama pastoviø bruoþø arba
nusiteikimø, bendrø visai tautai;
ji iðvysto etniná tautos tipà;
2) tautos iðsiplatinime, nubrëþdama
jam kryptá, sienas ir sàlygas, vadinasi,
apspræsdama tautos iðplitimà;
3) tautos susiorganizavime, pagamindama
vienokiø ar kitokiø sàlygø,
kurios nelieka be reikðmës
visai tautos santvarkai;
4) tautos santykiuose su kitomis tautomis,
juos palengvindama ar pasunkindama
ir tuo bûdu tautà artindama
prie kitø arba nuo jø tolindama“
(5, 8, p. 24–25).
Taigi, kaip matome, A. Maceina bendriausiomis,
pamatinëmis savo koncepci-
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
13